Antrą nakties stovime su šunimi gatvėje. Už kelių metrų, gretimame sklype sėdi medžiotojas pasirėmęs šautuvą ant medinio dvišakio. Rytoj kaimynas mums pasakos, kad visai prie pat esfaltu ridinėjosi maži šerniukai. Po kelių savaičių kita kaimynė jau rodys paaugusių šerniukų ilgį tarp plaštakų. Šuo suloja į akliną tamsą, ten, kaimynės sklypo krūmuose knisa motina šernė. 

Rauginti paparčio lapai ir cukatos iš šventagaršvės kotų, pasakoja jis, vis atsisukdamas ir man į delną įpildamas rečiausių Lietuvos augalų sėklų, Baziliui duodamas vis kitokios obels obuolį, išrinkdamas vabalus iš delno. O mes su Laurynu vos spėjame iš paskos. Gražioji silene lituanica dar paliko mums tris žiedus, kelis metus nesėkmingai ieškota miškinė lelija ištiesus savo ilgą stiebą, jos svogūnas valgomas, tik reikia visiem nepasakoti, siekiu dvi ievos uogas nuo šakos. Atrodo, lyg botanikos sodų ir oranžerijų laikas staiga baigėsi, čia, chaotiškai susivėlusioje Henriko Gudavičiaus pievoje daug daugiau stebuklų, negu galėjau prigalvoti. Šernas neseniai čia perkniso šlaitą. Gauname pauostyti augalo, kurio šaknų jis ieškojo.

2015.10.01